Sukasi ratu virš manęs paukščiai–
jų daugybė. Jie juodi, balti.
Kylantys į dangų, krintantys iš aukščio,
Kaip švininiai lietūs, sunkūs ir šalti.

Tai kalnų ereliai, aukščio nepabūgę.
Gal maži kolibriai, žavintys spalvom.
Čia žuvėdrų pulkas, virš bangų sujudę,
Ir lakštutės čiulba nuostabiom gaidom.

Štai juodieji grifai–nešantys nelaimę,
maišos tarp balandžių nerimo šaukliai.
Vieni neša džiaugsmą , dar kiti ir baimę...
Kas gi šitie paukščiai, tu nesupratai?