Vidurnakčiui žemę apgaubus tamsa
Liepsnos liežuviai ims laižyti medžius,
Griaus betoninio mūro namus.

Vieną po kitos
Žudys ir degins,
Nepaliks nė vienos
Žolelės liaunos.

Žemę dažys kruvinai
Liepsnojančios ugnies šokėjos.
Jei galėtų – šauktų žemės vaikai,
Melstų, prašytų sugįžti išėjusio vėjo,
Lietaus debesų,
Lašelių šaltų.

Viena po kitos virs pušys senolės,
Iškankintos gulės ant žemės šaltos.
Narsieji ąžuolai, kur drąsiai kovės –
Krito sudegę, išvargę ant samanų.
Bet vis vien – lūžo, traškėjo,
Nors guolis samanų minkštų.
Kvepiančios vidurvasario liepos
Neliko nepaliestos.

Ugnies liežuviai vis šoko aukštyn,
Laižė medžių viršūnes.
Senieji galiūnai krito žemys,
Lenkėsi ugniai – karalienei nakties.

Krūvos nuodėgulių,
Gęstanti liepsna,
Oras pritvinkęs liūdnų jausmų...
Giria prarasta.