Čia gimsta, auga, žemę aria,
Globoja duoną ir vaikus.
Čia keikia gilią molio dirvą,
Pavasario išplaukusius takus.

Ir baras, pyksta už suartą ežią,
Už vaiko svetimo nudrėkstą obuolį.
Pasibara ir... vieną dieną gražią
Putoje apynio gramzdina sopulį.

Čionai prisimena sunkius laikus.
Daug ką prisimena – daugiau pamiršta.
Išlydi nuolat skubančius vaikus,
Į rudenį pavargsta ir... numiršta.