Garbieji kritikai, nespauskite manęs į puošnų rėmą,
Aš ne kompiuteris, programos, matricos savyje neturiu,
Tik užrašau mintis, kurios manyje siaučia, kelia vėją,
Ir jausmą – vaivorykštę širdies jautriausių spindulių.

Sako, kad žodžiai klusnūs formulėms, griežtoms taisyklėms,
Net skiemenų ir balsių tvarkai strofose ir sakiny
Kaip automobiliai kelių ženklams, gatvių rodyklėms.
Jei taip, tai ne eilėraštį, o tik negyvą schemą tu kuri.

Poezijos dangus – ne pupų rėtis,
Jame gausybė skirtingų žvaigždelių ir žvaigždžių –
Visai mažų, kurias sunku regėti,
Ir kelrodžių – negęstančių sparnuoto žodžio milžinų.

Vargu ar kas ir kada nors praaugti gali dar Maironį,
Pasiekt Justino Marcinkevičiaus poezijos gelmes,
Pakeisti Paulių Širvį, Vytautą Mačernį
Ar pakartot Nėries – pavasario lakštingalos – giesmes?

Gerai, kada padangėje skardena vyturiai,
Pelkynuose balsingos pempės himną gieda,
O čia, „Žalioj žolėj“, tegul čirena net žiogai,
Giliam vidurnakty teūbauja pilka pelėda.

..........................................................................

Garbieji kritikai, nespauskite manęs į puošnų rėmą.
Rašyti skroblui negrabiom eilėm nėra juk gėda?


P. S.:

Ar girdite, kaip švelniai skamba žodžiai: gėlė, rasa, motulė, saulė, ąžuolai?
Sakot, kad  jie – tik senos klišės, rašeivų lūpose visai jau nusitrynę.
Aš sutinku, gal taip, bet jos auksinės. Lietuvio sielą kolei virpins šie garsai,
Tol būsime mes gyvi – gyva kalba, gyva tauta ir gerbiama valstybė.