Jo buvo ilgi plaukai ir pirštai.
Priėjęs prie fortepijono,
akimis perbėgo visus
negausiai čia susirinkusius.

Pro ją žvilgsnis tarsi praslydo...

Ji sėdėjo pirmoje eilėje, iš krašto.
Apsirengusi baltai.
Laikė ką tik – šią  žiemą –
pražydintą slyvos šakelę.

Skambino jis virtuoziškai.  
Ne tik pirštais – kaip ir matė –
visa savo oda...
Jai.
Ji tai žinojo.
Jautė savąja.

Atsistodavo.
Santūriai šypsojosi. Linkčiojo.
Į ją nepažiūrėjo.
Nė karto.

Po koncerto – gėlės, komplimentai,
kava, autografai...
Skubėjo į savo didmiestį.


Ant automobilio kėbulo pamatė slyvos šakelę.
Paėmė. Ilgai žiūrėjo.
Žiūrėjo į  sniego baltumo žiedlapius.
Paskui – į tolį...