Atleisk, už tai kas buvo vakar,
Atleisk, už šiandien ir rytojų.
Už tai, kad aš dažnai be tako
Einu lyg aklas ir kartoju

Klaidas, kurios kaip dygūs krūmai
Taip braižo širdį – neužgyja.
Už tai, kad aitrūs laužo dūmai
Vėl ašarų lietum išlyja.

Atleisk už rytą darganotą,
Tvankias dienas ir nakties vėsą,
Už karštą saulę, kandų gruodą –
Atleisk už melą ir už tiesą.

Atleisk už žodį – rimbo kirtį.
Ir jausmą – molį ir granitą.
Atleisk už drumstą upės viltį,
Už žemę slidžią ir išlytą.

Atleisk, jei dar gali, atleisk,
Už tuščią žvilgsnį, paiką mintį...
Tiktai, prašau, manęs neteisk
Ir tako niekada nemindyk.