O Goliau, krank!
Padangę arsime abu.
Tu - paukštis mylimas šilų.
Daug metų su tavim kartu
Ir kai jau, regis, nieko neturiu,
Vis išgirstu:
- Varškė! Varškė!

Ėgė!..
Į sielą ūbteli šviesa
Ir atliepiu, išmokęs būti varnu:
- Kokia skaidri tavo giesmė!
Kvarkt, kvarkt! Varškė, varškė!

Išeina tėviškė, o mudu va
Dar vis ją guodžiame daina.

O Goliau, krank!
Padangė neatauš.
Virš miško vyturiai negieda
Ir pempės neklykia
Net jeigu - ne žiema.
Tegu pamato dar, kaip du senu
Žagre padangę ariam.

- Varškė, varškė!..
- Mano vaiks, mano vaiks!
Ir varrrgas kaip pasaulis marrrgas, marrrgas...