Sidabrinė sutema jau nusileido
Ant laukų ir klonių, ant šilų,
Krenta vakaro rasa ant mano veido
Tarsi ašaros baltųjų dobilų.

Žvelgia iš dangaus mėnulio akys,
Ir žvaigždelės mirkčioja skliaute,
O jų atvaizdas tarytum žvakės
Atsispindi ežero veide.

Rytuose dangus iš lėto švinta,
Vasarą naktis tokia trumpa.
Naktį pasitinka ir palydi
Vienišos lakštingalos daina.

Jos giesmė lyg krištolo varpelis
Širdį nuramins, mintis paguos...
Nerimą nuneš sraunus upelis,
Žalios nendrės vėjyje linguos.