Mes vieniši – pasiklydę laike,
Ieškom to, ko turbūt neberasim,
Savo ašarą mes temdom veide
Ir svajojam apie neaprėpiamą dangų.

Pried:
Aš jaučiuos kaip mažas vaikas,
blaškomas vėjo,
mano mintys skriet su laiku nebesuspėja,
mano diena – besileidžianti saulė,
mano naktis – svaigi apgaulė.

Mes vieniši – savo sielos vergai,
Klaidžiojam vilties labirintais.
Pasakyk tu, žmogau, ar tiki,
Kad vienatvė tau likimo skirta?