Bedalė, beaistrė, bemiegė naktis.
Rūkais apsigaubęs pasaulis.
Vilčių neturi, kad kažkur švyturys
išves iš šio melo, apgaulės.

Nulyta lietaus, išbučiuota audrų,
ilga kaip visa amžinybė,
tik kartais iš tolo praskrieja žaibu
mintis, atgaivinus gyvybę.

Kaip mėnesiai, metai – taip slenka naktis,
tamsoj nepaslėpusi skausmo.
Vis sklando aplinkui juoda neviltis –
šalta, abejinga, be jausmo.

Pilkoji migla, draugužė nakties
lyg siena, atskyrus pasaulius.
Naktis tai varžovė sparnuotos vilties-
o ten, už ribos, šviečia saulė...