Gražu,
Kai žodis duonon krenta -
Vaikystė šypteli...
Net ašara sušvinta.
Neklausiu
Kas supranta - nesupranta
Iš kur amerikos,
Karaliai,
Trakų pilys?

Beduonė
Vaikščiojo po gryčias.
Su ja - ir aš.
Tik nebalnokite
Šioje lemty žirgų!
Apžergęs lazdą,
Jodavau į Vytauto laikus,
Įeidavau į rūmus,
Į bažnyčias - basas.

O kasdieninė duona
Poterėlyje tiktai.
Todėl žegnojama,
Todėl šventa.
.......................
Širdy vėl aušta karžygių laikai,
Prie duonos valgytos
Su Dzievuliu ir druskute.