Suklūsta žmonės
Kai sakau:
- Pavasarį nešu.

Tai mano sakmės be tiesos,
Bet... ir jomis tikiu.
Galbūt, kad rudenio tyloj
Neįprantu įeit į rūką, purvą, vėją...
Po dangų saulė ritinėjas,
Ties inkilu pašvilpauja varnėnas
Ir driekiasi į tolumas sapnai,
Kur išgirstu, suskaudus sielai:
- O ne, brolau,
Tai ne pavasaris,
Tai Dievas aušta
Galbūt, kaip tavo sakmės -
Irgi be tiesos.