Verk, raudok,
te tavo akys prisipildo jūrų –
galėsiu pasilenkus išgirsti bangas dainuojant.

Išeik ir neatsisveikink,
tik palik po savęs kvepalų tvaiką ore –
aš sekdama užuosiu tavo jausmus.

Pyk, skaudink,
te tavo sąžinė paskui tebūna rami –
nusijuoksiu, priimsiu kaip komplimentą.

Niekada nepamiršk,
tegul gražiausi pavasariai nevirs praeitim –
pievoje stebėsiu, kol sužydės medžiai.