Kai iš dangaus iš lėto krenta
Ne Dievo- ašarų lietus,
Aš sugrįžtu į savą krantą,
Kuriam manęs daugiau nebus...

Aš sugrįžtu palaistyt žolę
Ir tyliai melst žiauraus dangaus,
Kad neatimtų- kaip lig šiolei-
Man mielo, artimo, brangaus.

Užmigs dangus, kuris išklauso,
Bet niekada negirdi mūs.
Aš niekada tavęs neklausiu,
Kodėl
         tu
             išdavei,
                         brangus?..