Dvi žvakės stovi liūdnos, nelaimingos –
atlėkęs vėjas užpūtė aistras.
Vaškinės ašaros pusiaukėlėj sustingo,
ir niekas šito skausmo nesupras.

Tamsybės skliautu apsigobę naktys –
Senai nėra plevenančios liepsnos.
Gal panorės kažkas tą ugnį vėl uždegti,
nes be liepsnos šios žvakės neraudos...

Skausmu ištirpęs vaškas nuvarvėjo.
Laimingų nebeliko atšvaitų.
O žvakės tamsoj šalo ir liūdėjo-
ilgėjosi praėjusių laikų.

Po dulkių sluoksniu slepia savo gėlą –
drebėdamos ir šąlančia širdim.
Ir prisiminusios, kaip buvo gera, miela –
Gyvena vien tikėjimu, viltim.

Dvi žvakės stovi liūdnos, nelaimingos.
Ištirpęs vaškas –griuvėsiai amžini...
Vaškinės ašaros atšalusios, sustingę.
Dvi žvakės – tai du sfinksai vieniši...