*
kai Anapily vilnų sruogelėm
gražbylystėm barokinėm supa
tavo sapno neyrantį pluoštą
ir virvinėm dalios kopėtėlėm
vis nuo kairio ant dešinio šono
pakedena atokvėpius tyliai
tu keliauji ir visos tvirtovės
tau iš rankų išslysta tik tam
kad pabudęs atrastum lyg ženklą
nereikšmingą kasdienį griuvėsį
*
kai miršta mažytis aklas kačiukas
ir griūva pasaulis toks pat didelis
kaip tavo ir mano gyvenimas
toks akivaizdus trapumas
pereina kiaurai betoninę uždangą
kad juokinga yra kalbėti
verkti ar bėgti
visi veiksmai yra tuomet netikri