Tyla buvo girdėti jam tarp dantų. Klausiau. O žinojau – nieko neatsakys. Stengiausi įdarbinti nebe liežuvį, o akis. Žvilgsnį.

Praradau bet kokią viltį. Šitoks nesusikalbėjimas. Isteriškai puoliau liesti. Buvo sunku. Ne – neįmanoma. Jutau tik, kaip šaltis smelkiasi į mane. Su šalčiu grįžo ir kiti pojūčiai. Išgirdau kažką raudant. Regėjau begalę žvakių. O po rankelėmis jutau medį. Nušlifuotą lakuotą medį. Buvo ŠALTA.

Kalbėti nėra lengva. Juolab su mirusiais.
Svajonių pašnekovai...
Kuriais tampa visi.

Post factum