Kai braidžiojom jaunystės sodais,
Meilės ženklų tu man nerodei.
Todėl jaučiuosi aš dabar keistai -
Gundai, Adomai, deja, per vėlai.

Juk jaunas tu visoms buvai dosnus:
Perskėlęs Rojaus obuolį perpus -
Po saldų kąsnį Ievoms dalinai,
O man - tiktai graužtuką palikai.

Kodėl dabar man meilę rodai,
Kai nužydėjo mūsų sodai?
Įskaudinai tuomet lig sopulio, -
Tad nebeimsiu dabar obuolio...