Muzikinio rudens meditacija
Mes su rudenio vėju pašėlusiai grojom hardroką,
Nusiplėšę skardinius latakus dūdavom garsus.
Net ir krušą užsukom garsais kolonėlių kaip mokam
Ir išvis taškėm lietų, kad upės užlietų ir mus.
O po to puošėm dangų akordais aprimusio bliuzo
Ir nustebę skaičiavom išlikusius žemėj gyvus -
Ir taip gera, taip lengva liūdėti šį rudenį buvo
Po koncertiško sielkračio vėl apkabinant visus.