Įsismelkęs liūdnumas į dangų –
Taip begal nyku ir vėsu.
Širdyje kažin kas susirangė
Iš to ilgesio lig debesų.

Ir vejuosi kažką iki liepto,
Guviai pėdsakus mėto žvaigždė.
Lapais šiugždantį ilgesį slėpsiu –
Man lazda niekada nežydės.

Man keista filosofija tavo
Vėl išsunkti iš žemės kažką.
Iš tavęs tiktai ilgesį gavus,
Jį grąžins atgalia ranka...