Tavo žodžiai per rišlūs, per daug tobulai nušlifuoti,
Jų galūnės rimuojas su vakaro smuiko garsais –
Tiktai kūnas negirdi, nors rankos jau pradeda ploti
Kiek pompastišką „bravo“– kad tu pakartotum lėtai.
Kad lėčiau nei mirtis jie mane šaltumu uždusintų,
Daug keisčiau nei saulėlydis dingtų tamsiam vandeny.
Susirinkus kiekvieną apsunkusią simboliais mintį,
Aš juos smaugčiau maniakiškai tol, kol jie taptų gyvi.