tavo ekspansija į mano širdį,
kaip niekad logiška ir suplanuota,
mat iškankintas rudeniško linčo
nesugebu nė pasismeigt ant šluotos,

nesugebu arbatos užsikaisti,
nes čeinikas jau penktą dieną plyšta,
o patį veiksmingiausią mano vaistą
pavadinai juokingai – girtuoklyste.

taip ir tąsausi velniškai apkiautęs,
tartum pats nuo savęs paskiepytas,
bet neišsiridenantis iš kiauto,
ir neišnokstantis iš prietemų.

žinau, aš – tavo galutinis šansas, tikslas,
kaip buvo Bodmeriui juodasis Obeliskas.