Praskubėjo daug metų pro šalį,
Upe plaukė tavieji vargai,
Bet švelnumo sudiržusių rankų
Nenuplovė šaltieji lašai.

Kokiais žodžiais galiu padėkoti
Už tą šilumą tavo širdies –
Mudviem teko ir klupti ir stotis –
Tu sakei- nepraraski vilties.

Delnuose tau nešu savo širdį
Lyg posmelį švelniausios dainos.
Už tikėjimą, meilę ir viltį
Tau, tėveli, lig žemės lenkiuos.