Išlydžiu tave,
paskutinį savo džiaugsmo spindulį.
Užsagsčius krūtinę bruknių sagutėmis,
nudegintus kelius
gydau šermukšnių uogomis.

Semiu rudens nekantrų čežėjimą.
Nupiešiu perėją,
tikėdama atsisveikinimu,
sustojimo bučiniu...

Deja deja...
Bulvienojais pakvipęs
pro debesis šaipos
rugsėjo mėnulis:

iki birželio,
iki kito
medunešio.