***


    virš saulės tiltų tirpstant paveikslams debesų
    ant balto smėlio byra dangus lašais stikliniais
    po jūra žėri žvaigždės - už viską, kuo tikiu
    kai pasakos rudens prasideda ar baigias


    akis vanduo atspindi - jame save randu
    nes viską, ką jaučiu, lašai ant jūros piešia
    gelmėj nuskendę perlai - tai paslaptys sapnų
    jų pėdsakai karšti krantus vien auksu liečia


    tik vandenyno širdį sekundėm glamonėja -
    sūrus ir drėgnas vėjas - alsuodamas maskuoja.
    krūtinėj kol troškimai virpėdami pulsuoja --
    tegul kasnakt iš naujo akimirkos sustoja



***