ir tarsi tas jausmas
kad įsčios kas auga
ar nerimas ar tai dieglys
nutinka tik moterims
slepiančioms tylą vėją
plaukuos strėnuos drovumą
tarytum būtų įsakęs
dzeusas pats išsibarstyti
pelenais iš urnos gyvybėm
iš kūnų deguonim iš kameros
atadaros tos durys nors
užeik o skausmas kyla
kaip temperatūros kaip liga
kuria dabar prisidenginėju
kaip marška nuo rytojaus

ir gurkšnio vieno to
paskutiniausio nei oro
nei vandens nepakeliu
kaip ir likimo savo to
nepakeliu nebekeliu nė
rankų jau ar kojų dabar
tarytum tyliai stoviu
bet drebulys ar tikas
atsimerkus sapnuoti
verčia vis

kad taip nutinka moterims
kurioms nebėr ramybės