Žiūriu į prieblandą,
Vingiuojančią tarp obelų,
Sudriskusią, paniurusią, atėjusią iš vakar.
Įsisegu į plaukus nerimo žodžius,
Baltom raidėm,
Baltom, lyg nepradėtos žvakės.

Pasidažau mintim akis,
Kad pajuoduotų.
Kad išnyktų prieblanda.
Ir iš vidaus užsisklendžiu duris,
Žingsnius palikdama prie jų.
Čia mano tuščias, pilkas, vakarykštis kambarys.

Žiūriu į ją,
Vingiuojančią tarp obelų,
Metu,
Kai dieną išstumia naktis.
Kai dar galiu matyt,
Bet nebe taip, kaip vakar...