glaudžiuosi prie vėjo
prie nuogo medžio –
tiek žodžių tuščių
dėl žodžių
toli
nuo gyvenimo
ir nuo oazių
ir net nuo melodijos tos
kurią nuo amžių girdim,
bet
suklumpam
prieš tobulą ir paprastą,
ir prarastą –
mes ką tik pasisotinom,
bet alkani