Kur baigiasi lietus
ir žemė susilieja,
kur medžių šakos
nuogos glamonėjas,
kur nebėra vilties,
kur viskas nusibosta
ir karias vėjas
ant aukščiausio bokšto,
kur nebūtis toli,
arti tik amžinybė,
kur neaiški kryptis,
dar neaiškesnės ribos,
kur mirta du kartus
ir dukart prisikelta,
kur degina ugnim
aštria buvimas šaltas,
kur jau nėra
ir dar nėra buvimo
ir mes kelionėj toj
tik piligrimai,
drabužis apdulkėjęs
slegia kūną,
tik siela nemari
kaip pranašas dar tūno.

Kai laikas bėgs
tolyn į amžinybę
išnyks keliai
ir ims ryškėti ribos.