Sustabdyk mane, kai išeinu į lietų,
neišleisk į vėtrą naktyje.
Lyg dvasia aš – pasiklydusi, be vietos,
Skęstu kaip akmuo neviltyje.

Ir pagirdyk iš šaltinio tyro.
Duonos riekę man įdėki į rankas.
Aš – ta smilga, kur nuo vėjo svyra,
Lyg benamis, kurį išveja kažkas.

Tu apklok mane sapnų pasauliu.
Neatstumk, kaip atstumia kiti.
Tik pabūki su manim po saule
ir neleisk klajot vienai kely.