Auksinis kraštas lapais krinta,
Dar glosto spinduliu į veidą,
Ir medžiai šilumą sutinka
Šiais metais paskutinį kartą.

Draugauja rūkuose paskendę
Čionykščiai rudeniniai paukščiai,
Grybautojai per mišką brenda,
O vėjų šuorai lietų džiausto.

Taip lapai krinta po kits kito,
Čežėdami sau tyliai šneka,
Kad spalį gimę ilgesingai
Pamoja pralekiantiems metams.