Savo ilgesį noriu įdėt į  medinę dėžutę
Ir papuošti jos viršų raudonu blizgiu kryželiu,
Tik neklauso kankintojas net nė menkiausio trupučio –
Tyčia glaudžias tampriau tarsi aš jį paguosti turiu.

Jis į rudenio vėjus mane ilgesingai įsuko,
Nes dabar net mėnuly aš Tavo portretą regiu:
Jau pasikeičiau viską – troškimus, laukimą, peruką,
Bet šį ilgesį Tau tik į mirtį pakeisti galiu.