Viskam juk būna savas laikas:
Žydėt, subręsti ir nuvysti.
Dabar voratinkliai jau draikos. –
Rugsėjo grožis – jo jaunystė!

Tik vienas kitas gelsvas lapas
Į šaltinėlį tyliai leidžias.
Saulutės spindulėliai trapūs
Šešėliais ant takelio žaidžia.

Einu aš juo, o siela virpa. –
Esu juk žemėje tik svečias! –
Su vėju – kyla, lapais – krinta.
Tariu už grožį žemei: - Ačiū!

Viskam juk būna savas laikas:
Žydėt, subręsti ir nuvysti.
Šaunus jo triumfas greitai baigias,
Tik sielai skirta skrist ir skristi...