Tykojai kaip katinas, laukdamas, kol aš, maža pelytė, pasiduosiu.
Ir, nieko negalvojęs, pažaidęs metei lauk...
Tokia ir jaučiuosi: sudraskyta širdimi, praradusi viltį pasveikti.
Prisipažįstu, tu sužlugdei mane.

Neturiu valios nei tau keršyti, nei aiškintis kodėl.
Aš toliau sėdu į savo traukinį ir tikiuosi – kitoje stotelėje manęs laukia saulėtas dangus...

Aš nebegrįšiu į tavo uostą, aš nebežvelgsiu su meile į tavo akis.

... bet vis dar tyliai tyliai paprašysiu: Tautvydai, prisiglausk darkart, netyčia...