neateikit laimingi ir debesimis nelinksėkit –
aš laukinio rudens užkamuotas akordas mirties,
man atvers žemės gelmės aplipusią vizijom klėtį
ir nedraugiškos rankos lėtai ant drobulės išties.
aš daugiau neregėsiu, kai tu palaimingai šypsosies,
apkabinęs ekstazėje moterį – bet ne mane:
tiktai vėjui pravirkus skausmingu eilėraščiu guosiuos –
pralaimėjusi meilę – aš mirtį laikau tamsoje.