Rudens diena į nežinią išeina,
Vėl medžiai vaikščios tamsoje aklai.
Palikę žvaigždeles ir dangų žvainą
Į žemę nusileidžia angelai.

Praeina parką, gatvę, miesto aikštę,
Užkalbina kaštoną: \"Kaipgi tu?\"
Pakėlę obuolį po sodą vaikšto,
Ragaudami ir girdami: \"Gardu\".

Po to aplanko ir kiekvieną žmogų,
Palaimina jo miegą ir sapnus.
Gerumą, šviesą jie palikti moka,
Kad nieks nebeišgirs, nesužinos.

O švintant vėlei išplasnos į dangų,
Ir niekas nenujaus, kad buvo jie.
Neliks juk pėdsakų prie durų, lango,
Tik degs šviesa, ramybė širdyje.