Kai glostau, kai spaudžiu tavo galvą delnais, tu visada ją palenki žemyn. Aš net žinau, iš kur tu taip elgtis išmokai – iš mūsų bėrio. Jis visada palenkia galvą, kai prisilieti. Jis dar ir sūpuoja ją aukštyn–žemyn, aukštyn–žemyn.

Tavo galva karšta kaip saulė, kuri dabar sukaupusi visas pastangas tam, kad tik aš nepastebėčiau artėjančio rudens.

Jūs abi taip stengiatės, kad tik man būtų gera. Ir jums pavyksta. Jūs man abi labai panašios – Saulė ir tu.