Būna, pajuntu beturįs keistų polinkių. Pavyzdžiui, kartą vonioje išspaudžiau visą dantų pastą ant ką tik nuplautų plytelių, stengdamasis, kad spalvoti raštai eitų kuo lygiau, o baltai žaliai rausva juostelė suformuotų idealią, aštuonetu susisukusią, gyvatę. Buvo daug problemų su galva... Tada dar pora potepių batų tepalu, kad fonas atrodytų gražiau, o muilo gabaliukai, sudėlioti ant gyvatės nugaros, atitiko planetas. Žinoma, jų orbitos nevisai atitiko astronomijos vadovėlį ir fizikos dėsnius... Antra vertus, kam tai rūpi? Entropija paremtas pasaulis kur kas įdomesnis, nei logika.

Kartais vonioje praverčia turėti veidrodžių, žinot, visos tos gyvatės iš dantų pastos... Baltos muilo skeveldros, kyšančios iš rausvų ruožų, man primena išmuštus dantis, su smegenų gabalėliais, besivoliojančiais ant žemės, o aštuonetukas... Na, kažkas neblogai pasistengė laužydamas žandikaulį.
Žodžiu, visi tie vaizdeliai atsispindi veidrodžiuose. Akimirką atrodo, kad viskas juda, varva, šlepsi ir šliaužia, todėl aš nebesu tikras, kur patupdžiau savajį šedevrą.

\"Šlept tep lept\" - sako pakriki balsai baltame kambarėlyje.
Ir tai nėra kažkas nenormalaus. Kaip visad pamiršau užsukti čiaupą, todėl vanduo pasklinda ant grindų.
Tampa slidu.
Negerai.

Negerai ne todėl, kad esu taupus. Vanduo plauna keistąjį gyvatuką, spalvos susimaišo, suputoja, pajuosta... Planetos prasmenga. Visa tai primena dideliausiąjį bum. O gal tik žmogiškąją logiką. O gal ir vieną ir kitą. O gal aš tik beviltiškai nusikalbu.

Veidrodžiai ir toliau išdykauja, darydami beprotiškus vaizdelius iš mano kūrinuko, o gal ir visų likusių mano minčių. Galima ir paslysti. Bet svarbiausia - netriukšmauti, o tai ateis ir pamatys mane kas.

Ir nežinia, ką pagalvos.