Mylėti nebuvo įsakyta,
O skaudint – neprašiau.
Ir mūsų paskutinį rytą
Išlydėti troškau kuo greičiau.

Išsiųst į kančią, sunkumus,
Gyventi nuovargy ir alky,
Kad kai penktadienis nubus,
Galėčiau rugsėjį tau prikelti.

Ir sėdėdama ant šlapio stogo
Tik apie mus ir temąsčiau,
Kaip netiesos visos tolo,
Kaip darės vis... drąsiau.

Nežinia, kur skridusi žvaigždė
Pametė neišpažintą mintį, –
„Ant sprando prilipus nuodėmė,
Aš trokštu ją nutrinti“.

Ir staiga, taip netikėtai,
Oras padvelkė tavim.
Kam, mielasis, pažadėtai
Sudavei švelnion širdin?

Akys nuprausė pasaulį sūrumu,
O kojos klupo, kad atsistotų.
Kas kartą prie tavęs aš sugrįžtu,
Atvesta širdies keliu paklotu.

Sunėrusi šaltas rankas,
Spoksodama kažkur už juodumos,
Aš buvau priversta suprast,
Kad priklausysim visados.