Po kiek metų vėl atplauki Tu.
Iš to kito – iš svetimo krašto.
Glostau saulės apšviestą kopą
  Lyg Tavo veidą,
   Kaip atminimą vasarą.
    Bet mažytėj jūros kriauklėj
     Tavo balso jau nebeišgirstu...
      O iš Baltijos gelmės
        Jau nebeišplauks svajonė mūsų, –
         Mes savo meilės vardo
          Jau nebeišbursim.