Desperatiškai eilutes į posmus sudėsi,
Savo skausmą ir meilės jausmą į eiles
Išliesi, o kažkas iš požemių naujų šauks,
Kad visa tai nuvalkiota ir banalu.

Žodžiai gal vis tie patys, bet naujai kito
Žmogaus išreikšti, negi Meilę, Jausmą ir
Skausmą kitu vardu jau vadini?

Nuo senų laikų, kai dar buvai negimęs tu,
Žmonės subtiliai jautė grožį paprastų šių
Eilių, ir Klasika nebuvo banalu.

Kol žmogus savo sielos kalbą girdės, jausmų
Empatiškas šauksmas skambės ir visa tai į
Eiles sudės, tol Klasika gyvenime šiame
Neišblės, ir link tavo ledinės širdies be
Dirbtinių metaforų atskubės.