Vakarais – šešėliais ant sienų, klegesiu kieme, žingsniais laiptinėj ir saulės properšom, šilta šviesa pro gėlėtas užuolaidas:  iš kitur, iš vaikystės. Rytais – žvilgsnis, paskendęs besiporuojančiuose burbuluose kavos paviršiui, lyg iš lėktuvo pro debesis; nematyt dugno, nematyt tiesos, tik alpstantį grožį, orą, užgniaužtą plaučiuose, tirpsmą iki pirštų galų. Palaimingas, palaimingas tasai ilgesys, kai nežinai, ko ilgiesi.
              O jeigu – tu praeivis gokčiai pilko lapkričio, vėjuoto skersgatvio brolis; jeigu – tu eini nepalikdamas nė pėdsako, įspaudo, žymės, eini, o viduj tarytum neturėtum nė kojų, nė rankų, tik garsas – rogės, tempiamos liepą. Nes kažkas ne taip. Trūksta detalių, besisukančių dantračių laikrodyj, jis muša tą pačią valandą, sekundę, mirksnį, tą pačią tylą ir tūkstantinį jos aidą, tuščią erdvę be pabaigos, be krašto, sąlyčių, kampų, paviršių, medžiagų, skonio, be kvapo, be būsenos. Kaip tada, kai žinai, ko ilgiesi.