laiku
Susirenku, kas mano, vaduoju lašus be rytojaus, lašus tik rudenį sunokusius. Viskas laiku, viskas savo vietose, nenučiupinėta, neužuosta nelaiku. Niekada per vėlai – visad laiku. Nėra pavėlavusio laiko, nėra pamirštų veidų, rankų, kvėpavimų, nėra penklinėse natų nedainuotų, negrotų. Po luobu, storu šarvu gal, bet yra viskas, kas tau priklauso, tave vejas, šaukia. Atmintis jei slepias, sąžinė grąžina prie lietimų išdeginusių odą žymėm, kaip gyvulių kailiuos, nešioju stigmas šventumo; puolus gal, gašlybės pilnoji.
Praeitis niekada nelieka praeičiai. Todėl tik dabar, ne riešais švelniai paleidžia – žaizdom neužgyjančiom pratrūksta, nelyg barščiais iš pabudusios burnos sprogsta. Baltutėlių staltiesių, svečių vakarienės negaila. Vaškiniais veidais, jūs, mes kalbam – mes nieko nepasakom.
Broli iš kairės, tavo batai prie grindų prikalti – išsimauk ir bėk. Dabar, kol dar turi vilties, už durų, žinau, laukia. Todėl, kad tavo. Susirink viską, nepalik, nenusisuk, laikyk kaip vaikas laiko savo saldainį, nieko skanesnio, nieko valgomo čia daugiau nėra.