Jis niekur neišėjo, liko čia
Ir šypsosi nuo sienos iš portreto.
Lyg dovana tas skausmas ir kančia,
Be jokio skundo žmogiško - kaip reta.

Jis dairosi iš nuotraukų senų,
Visus paglosto žvilgsniu, nuramina.
\"Brangieji, aš tarp jūsų - gyvenu!\" -
Lyg per pamokslą kreipiasi į minią.

O rudenį, kai lapai ima gelst
Ir skraido jie pie Katedros po aikštę,
Suklumpa priešais kryžių pasimelst,
Po to ir vėl mažais žingsneliais vaikšto.