Leisk man tave prikelt, manoji
Užsnūdus mūza, rodyk man
Kelią, kuriuo aš visad ėjau.

Slegiantį žiemos rytą, nežinau
Kokia aš vėl pabundu, kasdien
Kažką naujo ir nematyto savyje
Atrandu.

Baltoje drobėje vaizdą regiu, kurio
Nupiešt be mūzos rankų nebegaliu.
Nei tušas, nei akvarelė, vėl visa
Prarasta pastelė.

Gal užsnūdai, išėjai kažkur tu, tuštumą
bespalvę, naktį be pilnaties palikus,
Mūza žiemos miegu užmigus.

Palauki pavasario, jis naują gyvenimą
Įkvėps, užsnūdus mūza mano akim
Vėl praregėk, mano rankom trapų
Meną palytėk.