Ei, girdit,
žmonės laisvėj blaškos
lyg pudeliai, vėl pasijutę šunimis,
nervus sugraužę draugo,
vidurius ištaško
ir darkart bando angelais pakilt.

Žygiuotų į svajonę...
bet snukiai kruvini,
ir letenos naguotos trypia ča-ča,
nuo pragaro ir rojaus tiki(s) atleisti,
kai džinas priima juos į „taksą“.

Geltonom raidėm sienas paišo,
tualetuos ieško mistinių prasmių
ir meną dvasiškai palaikę,
jie rują meile pravardžiuoja.
(taip, verkiu)

---

O rugiuose – dangus pražysta...
kombaino ratuos siaučianti audra,
ir dūžta paskutiniai mėlio tvyksniai,
vien pudeliai skanduoja – pažanga.