atsisveikina metų laikai kad ateitų viena banalybė sveikina rudenį astros
paukščiai išskrenda kad grįžtų banalybė kita čirškia žvirbliai nervina katę
o aš sėdžiu vis sėdžiu vis sėdžiu graužtukas rūgštus taip gerai ne už grotų
žodį gimdau iš tylos begalinės aušta garuoja puodelis kavos perinu kančią
mintį dėlioju kad širdį pasiektų kirmino alkis bado plaštakė strėle akmeniu
pats supakuotas į ūžiantį Vilnių banalėju kartu dega tik žvakė abstrakcijoj