Kai sunkiai susirgau,
visi daktarai nuleido rankas
ir baltas galvas.
Prie žemės prigludus, skaudžiai pravirkau.
O mano raudą išgirdęs,
į mano namus atbėgo pelynas,
nešė baltą burtą ramunėlė,
tiesė virpantį žiedą liepa,
sesė bitė rinko nektarą...
Ir, kaulėtais pirštais tvirtai,
atkakliai į gyvenimą įsikibus,
pakilau.
Ir kas pasakys, kad motina Žemė
mūsų nemyli?