jis būna pastelinis, nuogas,
šalnos apsisiautęs pūku --
pro putino žėrinčias uogas
aš jį kaip balandį šaukiu

iš tolo, iš tolo, iš tolo --
nešauksiu – vis tiek jis ateis...
ramunių šviesa virš atolo
tokia palaiminga rytais,

lyg tolimas vasaros aidas,
sugrįžęs pro metų pusnis --
į paukščių sparnus susižeidęs,
dangus lietumi verkia vis --

jis būna pastelinis, nuogas,
šalnos apsisiautęs pūku...