Galbūt niekad jau čia nebegrįšiu,
tiktai mintys stuksens ir stuksens.
Išsivešiu tave į Paryžių
iš vėlyvo, vėjuoto rudens.

Galbūt niekad jau čia nesurasim
vieno kelio, vienos giminės...
Tik ruduo geltonėjančiai laša
ir didėja vienatvės dėmė.

Ant pažliugusios žemės tik gieda
tavo žingsniai po mano pėdom
ir kažką dar gyvenimas kliedi
kaip vaiduoklis akim atvertom.